Pranešimas ataskaitiniame policijos susirinkime

         2014-01-22 Kauno miesto savivaldybėje įvyko Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskr. VPK) ataskaitinis pasitarimas, kurio metu pristatyta Kauno apskrities policijos veikla 2013 metais. Pasitarime dalyvavo: Lietuvos policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis, Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas Algirdas Stončaitis, Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, Kauno apskrities rajonų savivaldybių merai, teisėsaugos ir kitų institucijų vadovai, Kauno miesto seniūnijų seniūnai, bendruomenės centrų vadovai, visuomeninės tarybos prie Kauno apskr. VPK nariai, profesinių sąjungų atstovai.

       Kauno apskrities vyrų krizių centro direktorė Dovilė Bubnienė šiame pasitarime skaitė pranešimą apie bendradarbiavimo su Kauno policija patirtį, taip pat pasidalino įžvalgomis apie Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įgyvendinimo sunkumus. Pranešimą galite paskaityti žemiau.

PRANEŠIMAS

       Kauno apskrities vyrų krizių centras yra nevyriausybinė organizacija, įsteigta 2009 m. sausio mėn. ir beveik nuo pat įsteigimo, tai yra, nuo 2009 m. vasario, pasirašę bendradarbiavimo sutartį, palaikome bendradarbiavimo ryšius su Kauno apskrities VPK. Pagrindinės mūsų bendradarbiavimo sritys yra smurtas artimoje aplinkoje bei dalyvavimas bendruose renginiuose – tai apskriti stalai, akcijos, socialinės kampanijos.

     Ir noriu prisiminti, kad pati pirmoji smurtaujančių artimoje aplinkoje grupė, kurią vedėme 2009 m., dar nesant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, ir buvo surinkta būtent su Kauno policijos pagalba. O šiuo metu, priėmus įstatymą,  smurtautojai pas mus dažniausiai patenka kitu keliu – per Probacijos tarnybą, - turėdami teismo įpareigojimą praeiti smurtinio elgesio keitimo programą. Vis tik pasitaiko, jog informaciją apie Kauno aspkrities vyrų krizių centre vykdomą smurtinio elgesio keitimo programą asmenys gauna iš policijos pareigūnų.

        Esame tie, kurie susiduria ir su smurtautojais, ir su smurtą patyrusiais vyrais.  Pati esu psichologė ir jau devintus metus tenka susidurti ir su smurtą patiriančiomis moterimis.  Taigi, iš esmės, dirbame keliose srityse ir problemą galime matyti iš įvairių pusių. Nuo pat įstatymo priėmimo iki 2012 m. rugsėjo pagal sutartį su Socialinės apsaugos ir darbo m-ja teikėme Specializuoto pagalbos centro funkciją visos Lietuvos vyrams, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje. Nuo 2012 m. rugsėjo, kai įvyko konkursas SPC centrams, su vienu iš laimėtojų, t.y., Kauno apskrities moterų krizių centru, pagal trišalę sutartį teikiame Specializuoto pagalbos centro funkciją nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems vyrams Kauno m., apskrityje ir Eleketrėnuose bei Ukmergėje. Mūsų partneriai pagal šią sutartį yra Kauno apskrities moterų krizių centras ir Moters pagalba moteriai, kurios teikia SPC pagalbą mano jau minėtų savivaldybių moterims, o pranešimus apie nukentėusius vyrus persiunčia mums. Taigi, šiandien aš trumpai apžvelgsiu situaciją šiose savivaldybėse ir pateiksiu jums keletą skaičių palyginimui.

       Mano turimais duomenimis, 2013 m. Kauno apskrityje gauta daugiau nei 3500 iškvietimų į smurto artimoje aplinkoje atvejus. Pradėta virš 1300 ikiteisminių tyrimų, 1200 atvejų nukentėjo moterys, beveik pusantro šimto atvejų – vyrai. Šią teritoriją aptarnaujantys SPC gavo apie 400 pranešimų apie smurtą patyrusias moteris (tiesa, tai yra skaičiai be Kauno rajono duomenų, tad jų gali būti apie 600) ir šiek tiek virš dvidešimt pranešimų apie smurtą patyrusius vyrus. Dar virš šimto moterų ir apie dvidešimt.vyrų kreipėsi savarankiškai. Iš mano suminėtų skaičių galima įžvelgti didelį skirtumą – du-tris kartus daugiau pradėta ikiteisminių tyrimų nei Specializuoti pagalbos centrai gavo pranešimų. Kaip suprantu, iki šiol pranešimų apie visus atvejus nėra dėl vis dar neišaiškinamos sąvokos „su nukentėjusiojo žinia“, tačiau jei kam būtų įdomi mano asmeninė nuomonė, tai pasakyčiau, jog kiekvienas asmuo turi teisę į asmeninį gyvenimą ir jei kažkas nesutinka apie įvykį viešinti niekam, o tame tarpe ir Specializuotų pagalbos centrų darbuotojams, jiems turėtų būti palikta tokia teisė. Papuolusi į tokią situaciją, aš asmeniškai pykčiau, jei be mano sutikimo kažkur būtų siuntinėjami mano kontaktai. Čia tik mano nuomonė.

    Jei lyginti su pernai metais, anksčiau daugiausia nesklandumų buvo dėl nenurodytų telefono numerių, neįskaitomai surašyto pranešimo ir kitų techninių niuansų. Šiemet nebegalime to akcentuoti kaip didelės problemos. Tačiau keletą pastabų vis tik turime. Tai nėra taisyklė, tačiau policiją iškvietusios moterys ratkarčiais pasako, jog jaučia policijos pareigūnų vyrų savotišką vyriškosios pozicijos gynimą. Tai nekelia pasitikėjimo nei saugumo jausmo, Pasitaiko, kad pareigūnams pritrūksta paprasto žmogiško jautrumo tokioj situacijoj, kai jo labai reikia.  O policiją kviečiantys vyrai (mūsų praktikoje tai pasitaikė bent porą kartų) yra palaikomi smurtautojais, taip bandančiais nukreipti dėmesį.

    Puikiai suprantame, kokia didelė atsakomybė tenka į tokius iškvietimus vykstantiems pareigūnams, vis tik kol kas jie pirmieji atsiduria įvykio vietoje. Tad pageidavimas iš mūsų pusės būtų, kad policijos pareigūnai vis tik iki galo aiškiai ir suprantamai paaiškintų nukentėjusiam asmeniui, kas tai yra SPC ir kokia naudą nukentėjęs asmuo gali gauti, jei sutiks, kad apie įvykį SPC vis tik būtų pranešta. Nes kol į tokį įvykį išvyksta tik policijos ekipažas, nuo pareigūnų nemaža dalim priklauso, ar bus duotas sutikimas pranešimui. Nors kai kuriose užsienio šalyse į įvykį išvyksta speciali komanda, kurios sudėtyj yra psichologas ar socialinis darbuotojas. Man teko girdėti, kad toks projektas vykdomas, tarkim, Ispanijoje. Tuomet nemažai atsakomybės dėl informavimo yra nuimama nuo policijos pareigūnų pečių ir tai yra gerai, nes jie gali vykdyti savo tiesiogines pareigas.

     Pranešimų skaičiaus apie smurtą artimoje aplinkoje didėjimas gali rodyti, viena vertus, jog įstatymo viešinimas, įvairios tiek policijos, tiek nevyrausybinių organizacijų akcijos ir renginiai didina visuomenės sąmoningumą ir smurto netoleravimą. Kita vertus, daugėjant pranešimų skaičiui, reikia dar atsakingiau ir atidžiau įvykio vietoje įvertinti smurto faktą ir atskirti jį nuo šeimyninio konflikto, antraip, kaip sakė vienas Suvalkijos teisėjas, „tokiais tempais, kokie yra dabar, aš susodinsiu pusę rajono vyrų“.  Juk šis įstatymas išties ir vadinasi Apsaugos nuo smurto, o ne Konfliktų sprendimo ar Alkoholizmo gydymo įstatymas. Nors čia reikia paminėti, kad labai džiugu ir pagirtina, kad teismas šalia kitų poveikio priemonių pritaiko įpareigojimą gydytis priklausomybę, nežinau, kaip kituose regionuose, tačiau Kauno tikrai... Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas taip pat neturi tapti skyrybų palengvinimo ar pagreitinimo priemone

       Tačiau lengva pasakyti – reikia atskirti smurto faktą nuo konflikto. Kaip atskirti? Kokiomis priemonėmis? Ką daryti? Kas turi tą daryti?  Šitie klausimai kol kas iki galo neišspręsti. Tad policijos pareigūnai, kartais gal norėdami išvengti didesnės blogybės (sunkaus nusikaltimo), renkasi mažesnę – ima vieną iš konflikto dalyvių  ir veža į areštinę. Bet gal kartais juos reiktų vežti tik į blaivyklą? Ir kai priimant įstatymą policija klausė, tai kur reiks tą vyrą dėti, net ir aš pati buvau iš tų, kurie sakė, koks skirtumas, tegu eina, kur nori. Realiai įgyvendinant įstatymą, šis klausimas vėl iškyla. Kur dėti vieną iš konflikto dalyvių, kai nėra akivaizdžių smurto požymių, tačiau iškvietimas buvo? Blaivyklų nebėra, nėra ir kokių nors specializuotų Namų smurtautojams. Neturėdami kur dėtis ir įpykę ant viso pasaulio, tokie asmenys vėl traukia tiesiai namo.

   Net iškeldinus smurtautoją iš namų atsiranda eilė naujų socialinių problemų tokių kaip girtavimas, psichotropinių priemonių vartojimas, grėsmės visuomenei sukėlimas, nusikalstamumo padidėjimas bei kitos problemos. Smurtautojai vyrai gali apsistoti pas draugus, artimuosius, tačiau tais atvejais kai teisminis procesas uţtrunka 3-4 mėnesius ar net ilgiau atsiranda reali gyvenamojo ploto problema. Smurtą patyręs asmuo – moteris, kuri lieka namuose vis tiek nėra apsaugota nuo smurtautojo dar agresyvesnio ir pavojingesnio elgesio, kuris paliktas be gyvenamojo ploto, be psichologinės ir socialinės pagalbos yra piktas, todėl didelė tikimybė, kad jis veršis į šeimos namus ir trikdys moters ramybę ir moterims bei vaikams teks slėptis kituose namuose ar prieglaudose, o tai tiesiogiai sukelia papildomas socialines įtampas visuomenėje. Vertinant policijos pateikiamus statistinius duomenis apie teismui perduotas bylas, galime daryti prielaidą, kad bent porą šimtų smurtautojų per metus su šia problema susiduria vien Kauno apskrityje.

     Šiek tiek norėčiau dar pasakyti apie smurtą patyrusius vyrus. Teko pasidomėti, kaip yra kitose šalyse, tai straipsniuose, tyrimuose galima rasti ir įžvalgų, kad smurtas prieš vyrus yra daug didesnis nei manoma, ir būtent tai šiandien yra slaptoji smurto pusė. Daugelyje šalių, ne tik Lietuvoje, kalbėti apie tai, pranešti, vyrui yra gėda, tai yra nevyriška ir pan. Tai, galų gale, tikrai gresia skyrybomis, kurių vyrai ne itin nori. Toks vyrų mentalitetas. Mes matome didžiulę disproporciją tarp moterų ir vyrų pranešimų, tuo tarpu, kai skaitome pranešimus po straipsniais apie smurtą, galime matyti, kiek daug išsakoma patirčių apie smurtą prieš vyrus. Užsienio spaudoje galima rasti ir tokios statistikos, kad iš penkių pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje du yra vyrų (jei neklystu, Kanados, Jungtinės Karalystės, Australijos statistika).    

     Beje, ar žinote, kaip šis įstatymas yra vadinamas pačių vyrų? Jis yra vadinamas „moterų“ įstatymu. Jei įstatymas gina tik vieną lytį, tai tendencijos nėra geros, ir jų tikrai nepagerina kai kurių radikaliai feministinių organizacijų ar jų atstovių pareiškimai. Kritikos iš šių organizacijų sulaukia taip pat ir nevyriausybinės organizacijos, kurios bando į problemą pažvelgti labiau visapusiškai. Tame tarpe ir Kauno apskrities vyrų krizių centras. Juk mes esame vienas iš SPC, tai yra vienas iš 17 specializuotų pagalbos centrų, pas kuriuos patenka policijos pranešimai apie smurtą artimoje aplinkoje. Tačiau jūs pažvelkite – visur, kur teikiama tokia informacija, jūs nerasite Kauno apskrities vyrų krizių centro pavadinimo, ten aplamai nurodoma tik 16 organizacijų. Ir tai yra problema. Tai iliustruoja, kaip vengiama matyti kitą pusę – kad ir vyrai patiria smurtą ir kad ir jiems (ar jie būtų auka, ar smurtautojas) reikalinga pagalba. Mes niekada negalėsime būti objektyvūs ir vykdyti savo pareigų ramiai ir atsakingai, kol mus valdys kažkokia baimė. Pasinaudodama buvimu šiame susirinkime aš prašau tiek policijos departamento, tiek visų padalinių nusirašyti ir savo svetainėse prie organizacijų teikiančių SPC pagalbą įrašyti ir Kauno apskrities vyrų krizių centrą. Tai reikalinga ir tam, kad keisti ir vyrų mentalitetą, kad patirdami smurtą jie žinotų, jog tai nėra tik „moterų“ įstatymas, ir tam, kad moterys taip pat tą suprastų, ir tam, kad iš esmės tokios galimybės turi būti lygios, kad nebeliktų tokios disproporcijos, kuri nepadeda spręsti smurto artimoje aplinkoje problemos, o greičiausiai, ją tik didina.

Pabandžiau suformuluoti keletą pasiūlymų:

• Įvykio vietoje būtų svarbu apžiūrėti abu dalyvius – gal smurtas abipusis? Gal fizinio smurto žymių yra pas abu? Tokiu atveju nebūtų teisinga baudimui rinktis vieną.
• Atkurti blaivyklas, į kurias būtų patalpinami neblaivūs asmenys, kai nėra akivaizdžių smurto požymių;
• Steigti vyrų namus – pavadinimas sąlyginis (manau, čia reikia ir vietos valdžios suinteresuotumo), kai asmuo blaivus ir nėra akivaizdžių smurto požymių;
• Atkūrus blaivyklas ir įsteigus Vyrų namus, į areštinę, tikėtina, patektų tie, kurie tikrai nusipelnė jos.
• Gavus pirmą pranešimą ir nenustačius aiškių smurto požymių, porą nukreipti privalomai psichologinei pagalbai gauti – tiek potencialų smurtautoją, tiek potencialią auką. Manau, šitam nukreipimui įgaliojimą turėtų gauti policijos pareigūnai, čia turiu galvoje ypač tuos atvejus, kai ikiteisminis tyrimas net ir nepradedamas. Tai būtų tarsi ankstyvoji intervencija į smurto problemos sprendimą. Bandymas užkirsti kelią pasikartojimams.
• Palaikyti nevyriausybines organizacijas, teikiančias paslaugas smurtautojams ir jų šeimos nariams, bei nukentėjusiems vyrams.

      Taigi, pasidalinau savo įžvalgomis, kurios tikrai nėra kritika policijai, o greičiau pamąstymai, kad reikėtų gerinti įstatyminę bazę ir kurti naujas priemones smurtuo artimoje aplinkoje tinkamai įvertinti. Kai manęs paklausia žurnalistai, ar policija tinkamai dirba, visuomet atsakau, kad jie daro tai, ką gali daryti.

   Nepaisant sunkumų, kurių neišvengiamai kyla dirbant, ir kurie kartais yra sąlygoti įstatymų, aktų ir intsrukcijų, mus džiugina bendradarbiavimas su Kauno apskrities policija ir atskirais komisariatais. Būna, kad skambina vieno ar kito komisariato ar nuovados inspektorius (Dainavos, Žaliakalnio) ir klausia, ar gali pas mus nukreipti porą, kuri nuolat kivirčijasi, arba vyrą, kuris yra patekęs į policijos akiratį ir akivaizdu, kad žmogus išgyvena krizę.  Ne visi tie žmonės iki mūsų ateina, tačiau vien jau ką reiškia žmogiškas policijos pareigūnų požiūris į piliečius, toks rūpestis labai reikalingas. Tuo pačiu tai didina ir visos policijos įvaizdį. Ačiū jiems.

      Glaudžiai bendradarbiaujame ir už bendradarbiavimą esame dėkingi Viešosios tvarkos valdybai, visada galime gauti leidimą jų salėje organizuoti apskritus stalus , kuriuose ir patys dalyvauja. nes mes neturime tokios tinkamos didesniems susitikimams.  

     Iš policijos taip pat visada sulaukiame pagalbos, organizuojant akcijas, jei reikia, gauname ir palydą. Paskutinis mūsų bendradarbiavimo pavyzdys -  socialinė kampanija viename didžiųjų  Kauno miesto prekybos centrų. Du mėnesius kiekvieną spalio-lapkričio penktadienį Kauno apskrities policija, Kauno apskrities vyrų ir moterų krizių centrai miesto piliečiams bei svečiams dalijo informacinius lankstinukus, skrajutes, brošiūras, atsakinėjo į klausimus ir taip informavo apie smurto žalą, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje Įstatymą, teikiamą pagalbą. Smagu, kad kampanijoje aktyviai, beveik kiekvieną penktadienį, dalyvavo ir Kauno apskr. VPK VTV Prevencijos skyriaus viršininkas Tauris Stauskis. Ačiū. Su prevencijos skyriaus viršininku Tauriu Stauskiu taip pat esame aptarę visuomenės sąmoningumo didinimo veiklų gaires šiems metams. Taip pat dalykiškas, bet šiltas kontaktas su Žaliakalnio PK Viešosios policijos viršininku Viliumi Velička, kuris aktyviai dalyvauja mūsų renginiuose, mokymuose ir kt.

      Ir jau baigdama noriu palinkėti mūsų policijos pareigūnams sveikatos, kuo ramesnių, įstatymo besilaikančių piliečių ir kuo mažiau krizių pačių pareigūnų asmeniniame gyvenime. Sveikatos ir stiprybės. Ačiū už dėmesį.

D.Bubnienė