Krizės įveikimas: vyrai ieško psichoterapijos, moterys – naujos rankinės
Psichologė – psichoterapeutė Rasa Kazlauskienė
Kaip manote, ar ši frazė teisinga? Skamba nelabai įtikinamai… Tai vieno Švedijos dienraščio straipsnio antraštė. Straipsnyje apžvelgiamos įvairios krizės įveikimo strategijos, džiaugiamasi, kad vyrai pagaliau atsikrato netikusių stereotipų ir kreipiasi psichoterapinės pagalbos. O kaip yra Lietuvoje? Liūdna statistika: vyrų ir moterų, besikreipiančių į psichikos sveikatos specialistus, santykis yra 1:4, suicidų santykis yra 4:1. Psichoterapeutų, psichologų klienčių moterų turbūt 10 kartų daugiau nei vyrų. Vadinasi, vyrai dažniau patenka ar kreipiasi (ar būna nukreipti) pas psichiatrus, t.y., kai jau būtinas medikamentinis gydymas. Patys kreipiasi retai. Nukreipia šeimos gydytojai, rūpestingi ar išsigandę artimieji, greitosios pagalbos darbuotojai.
Lietuvoje vis dar gajūs stereotipai, kurie ypač nepalankūs vyrų psichinei sveikatai. Dar ir dabar gali išgirsti, kaip mažas verkiantis berniukas sugėdinamas dėl jo ašarų, „nevyriško“ elgesio. Jis kritikuojamas dėl normalios emocijų išraiškos. Mergaičių auklėjime savi stereotipai (pvz.,pykčio išraiškų blokavimas), bet palankiau žiūrima į ašaras, atviresnę emocijų išraišką, pagalbos ieškojimą. Abiems lytims keliami reikalavimai būti sėkmingiems, stipriems. Bet kiekvieno žmogaus gyvenime yra pakilimų ir nuosmukių, išgyvename ne tik su netektimis, tarpasmeniniais konfliktais, socialiniais-ekonominiais pokyčiais susijusias, bet ir dėsningas, nuo amžiaus priklausančias krizes (paauglystės, amžiaus vidurio ir kt.). Ir čia socialinės nuostatos labiau nepalankios vyrams: savo sunkumų parodymas, pagalbos ieškojimas traktuojamas kaip savo silpnumo, menkavertiškumo, socialinio- asmenybinio žlugimo pripažinimas. Socialinis nestabilumas, profesinės karjeros nesėkmės sudrebina vyriškos jėgos, kontrolės, pasiekimų stereotipą. Taigi, krizės situacijoje vyrai labiau pažeidžiami, bet kartu jie labiau linkę neigti savo išgyvenimus, slopinti juos alkoholiu ar „išveikti“ rizikingu elgesiu, nei ieškoti adekvačios pagalbos. Be to, vyrai žymiai dažniau nei moterys tikisi greito savo problemų sprendimo. Jie linkę nuvertinti psichologų ir kitų žmonių galimybes padėti, nes tikisi kažko labai konkretaus- plano, stebuklingo patarimo, vaisto. O krizės įveikimas paprastai yra ilgokas procesas, kuriame turi atsirasti vietos ir liūdesiui, ir atsisveikinimui su ankstesniu statusu, ir realistiškam galimybių peržiūrėjimui. Ne viską galima pakeisti: kai ką tenka išbūti, ištverti, su kažkuo susitaikyti. Kartu su artimaisiais ar specialistais tai pavyksta lengviau nei vienatvėje.
Leiskite grįžti prie švedų. Minėtame straipsnyje rašoma apie 1970-1980 projektą nuo Lietuvos taip arti esančioje Gotlando saloje. 1970-aisiais ryšium su ekonominiais-socialiniais sunkumais čia būta itin didelio savižudybių skaičiaus. Projektas siūlė psichologinę-psichoterapinę pagalbą salos gyventojams. Po kelerių metų ženkliai sumažėjo moterų suicidų rodiklis, o vyrų liko beveik nepakitęs. Paaiškėjo, kad į psichoterapeutus kreipėsi beveik vien moterys. Vyrai nesikreipė, tačiau apklausa parodė, kad nemažai jų skundėsi emociniu išsekimu, nepasitenkinimu, nevaldomais agresijos protrūkiais, alkoholizacija, nenoru gyventi. Diagnozuota pakankamai daug depresijos, streso ligų, adaptacijos sutrikimo atvejų. Projekto rezultatai parodė, kad reikia aktyviai kovoti su stereotipais, keisti psichologines nuostatas, aktyviai užsiimti visuomenės švietimu, mokymu. Neretai lygindami savus su skandinavais pasididžiuojame savo tėvynainių vyrų vyriškumu, moterų moteriškumu, bet dažniau realistiškai pripažįstame, kad jų gyvenimo kokybė ir psichologinė sveikata kelia mums pavydą. Ir ne ekonominiai veiksniai čia svarbiausi.
Taigi, kas padeda krizinėje situacijoje? Visų pirma, emocijų įsisąmoninimas ir jų išraiška. Pyktis, liūdesys, pavydas tiems, kurie šiuo metu yra patenkinti, turi būti išlietas (geriausia ant artimo draugo peties). Atsargiau su kaltės jausmu ir noru kažką apkaltinti ir nubausti. Pirmuoju atveju už „nusikaltimą“ sau paskiriama bausmė( mažiausiai džiaugsmo ir malonumų draudimas), antruoju – patenkama į uždarą kaltų ieškojimo ir keršto planų ratą. Kaltės jausmas kyla dėl tam tikrų visagališkumo iliuzijų: manome, kad galėjome numatyti, apskaičiuoti ir pan.. Klysti žmogiška, ir klaidų pripažinimas atveria galimybes jas taisyti. Liaudies pasakų išmintis teigia: laimi ne stipriausi, o tie, kurie sugeba kitaip pažvelgti į situaciją, pripažinti savo silpnąsias puses ir priimti teikiamą pagalbą ( krikštamotės ar katino, kuriam tereikia pasiūti batus).
