Kančia ir jos prasmė

Parengė psichologė Dovilė Bubnienė

„Praeinančiam pasaulyje praeisiu,  kasdien suduždamas, bet išdidus“… (V. Mačernis „Pavasario sonetai“).

Kiekvienas iš mūsų išgyvename krizes ir patiriame kančią. Sunkiais momentais ieškome į ką atsiremti, kur pasisemti stiprybės. Trumpai žvilgtelkime, o ką apie kančią sako filosofai? V.Mačernio žodžiai parinkti neatsitiktinai. Jo kūryboje ryškiai atsispindi pagrindinė egzistencializmo filosofijos tema – kančia, o šio jauno, trumpai gyvenusio lietuvių poeto lyrika nuostabiai patvirtina egzistencialistų žodžius, jog žmogų supantis pasaulis yra jam priešiškas ir nepažinus; kad tame pasaulyje nėra nieko pastovaus, o žmogus pasmerktas nuolatinei kovai, kančiai ir mirčiai. Ieškodamas žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, bet jo egzistencija yra tragiška ir dramatiška, nes “[…] žmogus kupinas didelių užmojų, o šie neišsipildo, jis turi kažkokių lūkesčių ar vilčių, o šiuos sujaukia netikėti istoriniai procesai ar paties žmogaus likimo vingiai. Ir konkretus žmogus kaip absoliutas yra baigtinis, taigi jo dvasios užmojai ir pretenzijos atsimuša į labai arti esančią ribą – mirtį. Egzistencijos dramatizmą liudija ir tai, kad ji yra nuolatinė kova su savimi ir aplinkybėmis, noras kažką pasiekti, realizuoti savo galimybes. Todėl žmonės nuolat suirzę, nežinodami, ką daryti šiame pasaulyje. Pasaulis pasirodo kaip absurdas, kurio pažinti negalima.” (Anilionytė L. 1999: 14).

Vis greitėjantis gyvenimo tempas ir mūsų laikų civilizacijos plėtra menkina, o kartais ir visai užgožia kiekvieno žmogaus unikalumą. Globalizacijos ir urbanizacijos sąlygomis blanksta individualybė, o visuotinis pramonės kilimas ir tobulėjimas dažnai daro žmogų tarsi nebereikalingą ne tiktai kitiems, bet ir sau pačiam. Šios kultūros, kurią kai kas vadina techninio tipo kultūra, progresas sukuria dvasinio žmogaus nykimo problemą.

Anot Anilionytės, egzistencialistai sugavo nuolat skubančios visuomenės ir tokio pat skubančio žmogaus savijautą. Kančia.. Gyvenime paliečianti kiekvieną. Tema, kurios kai kas nori išvengti, nuo jos pabėgti. Gyvenime daug skausmo, gal dažnai tik paviršutiniško ir tik retkarčiais iš tikrųjų gilaus. „Bet ar dažnai susimąstome, kodėl mes bijome kančios taip, kad net kalbėjimas apie ją (ir ne jos akivaizdoje) šiurpina, lyg tai būtų pati nelaimė, kodėl mes bėgame nuo tokios kalbos ir nuo ko mes čia bėgame? O gal už skausmo nėra vien išdegusi dykuma? Gal kančia turi savo prasmę – pro ūkanas išnyrančią vėsią aušrą…“ (Anilionytė. 1993:3).

Kančia – jausmas apie kurio prasmę nuo seno buvo diskutuojama. Jausmas, į kurį anot egzistencialisto Jasperso, galima reaguoti keliais būdais:
1. Rezignuoti, t.y., pripažinti save nepajėgiu keisti situaciją. „Visi atsakymai į klausimus apie kentėjimo tikslą, prasmę ir teisę pripažįstami negalimais, o veiksmai, kurie galėtų padėti išsivaduoti iš kančios – beprasmiškais ir beviltiškais.“ (Anilionytė. 1993: 19);
2. Kitas būdas – bėgimas nuo pasaulio. Jis gali būti vykdomas per apatišką abejingumą, gal net savižudybę;
3. Trečias būdas arba kelias – vadinamas herojiniu, t.y., žmogus kančioje pasitiki tik pats savimi, pakyla iki asmeninės prasmės paieškų.
4. Ir paskutinis kelias – religinis-metafizinis. Tada žmogus nebesijaučia vienas, jis susieja save su absoliutu.

Anot Anilionytės (1993), filosofas Jaspersas neigiamai vertino ir atmetė pirmuosius du būdus ir tik dviem paskutiniais atvejais matė žmogiškosios „egzistencijos apšvietimo“ galimybę.
Jaspersas teigė, jog būti kančioje kaip ribinėje situacijoje reiškia, „kad aš nieko nuo savęs neslepiu, gyvenu tarp noro sakyti „taip“ ir negalėjimo galutinai sakyti „taip“, kovoju su kančia, kad ją apribočiau, jos atsisakyčiau, ją suvokiu kaip man svetimą, bet man priklausančią ir nei pasyviai kentėdamas įgaunu harmonijos ramybę, nei puolu į tamsaus nesupratimo įniršį.“ (Anilionytė. 1993:19).

Ypatingai apie kančios prasmę kalbėjo Franklis V. Jis manė, jog mes gyvenimo prasmę galime rasti trimis skirtingais būdais:
1. kurdami ir nuveikdami darbą;
2. ką nors patirdami ar ką nors sutikdami;
3. priimdami nuostatą dėl neišvengiamos kančios.

Ir būtent trečiajam būdui – prasmės ieškojimui, išgyvenant kančią, – Franklis skyrė daugiausia dėmesio. Jis teigė, jog jei gyvenimas apskritai turi prasmę, tai prasmę privalo turėti ir kančia. Kentėjęs ir išgyvenęs koncentracijos stovykloje drauge su kitais, Franklis tvirtino, jog žmogus savo dvasia gali būti stipresnis už likimą – ir ne tik koncentracijos stovykloje. Juk žmogus nuolat susiduria su likimu ir turi apsispręsti, kuo jis pavers savo kentėjimą – galbūt vidine pergale. Prasmės ieškojimas padeda susidoroti ir su kančia, nes jei žmogus neranda ar neieško savęs, savo gyvenimo prasmės, jis silpnas ir fiziškai, ir dvasiškai. Koncentracijos stovykloje buvo pastebėta, jog jei žmogus palūžo dvasiškai, pasidavė, tai per 48 valandas jis pradės mirti. „Tad žmogus, kuriam jo konkretus likimas skiria kančią, privalo žiūrėti į ją kaip į užduotį – visiškai unikalią užduotį. Net kentėdamas žmogus turi įsisąmoninti esąs vienintelis ir nepakartojamas visatoje – su savo skaudžiu likimu. Niekas negali jo pakeisti, niekas už jį neatkentės jo kančios. Kaip jis, šio likimo palytėtas, neša savo naštą – štai kur dabar slypi vienintelė nepakartojamos pasiekos galimybė.“ ( Franklis. 1997: 77).

Vertinti savo unikalų gyvenimą ir jo kančią, nebėgti nuo jos, išgyventi, išjausti, priimti kaip neišvengiamybę, o gal net savotišką dovaną – tai svarbi egzistencializmo filosofijos mintis. Be abejo, nėra labai lengva ir paprasta pakeisti savo individualios filosofijos ir įsitikinimų sistemą. Bet jei šio straipsnio mintys nors trumpam privertė susimąstyti, jūs jau tame kelyje.

Naudota ir rekomenduojama paskaityti literatūra:

Anilionytė L. (1993). Kančios prasmė. – Vilnius: LFSI.
Franklis V. (1997). Žmogus ieško prasmės. Vilnius. Katalikų pasaulis.